Elena Blaziene
Mano kelias prasidėjo nuo paprasto klausimo, kurį uždaviau vieno Indre Asada vebinaro metu: „Ką reiškia naktinis valgymas?“ Atsakymas buvo toks gilus ir įžvalgus, kad supratau – Indre tikrai žino, ką daro. Tai mane paskatino stebėti jos vedamus vebinarus ir galiausiai pasinaudoti galimybe asmeniškai pasikalbėti bent 15 minučių.
Kadangi visas mano gyvenimas buvo skirtas sūnaus slaugymui, nuolat ieškojau būdų, kaip palengvinti jo kasdienybę. Tačiau per pokalbį su Indre sužinojau netikėtą dalyką – norėdama padėti jam, turiu pradėti nuo darbo su savimi.
Pradžioje buvo tikrai nelengva. Pokalbio metu net nežinojau, ką ir kaip sakyti. Kai Indrė pasiūlė man prisijungti prie Gyvenimo balanso kurso, iš pradžių labai bijojau – ypač dėl finansų. Ar tikrai pajėgsiu tai įgyvendinti? Bet jos ir Erikos Giniotis paskatinimas mane nuramino, ir nusprendžiau pabandyti. Šis žingsnis tapo vienu geriausių sprendimų mano gyvenime.
Pradžioje kursas man kėlė daug klausimų. Galvoje sukosi mintys, kad tai – kažkokia nesąmonė. Kaip vien meditacijos gali padėti be jokių papildomų veiksmų ar pratimų? Kartą net pagalvojau: „Čia kažkokios meditacijos meditacijų padaže!“ ?
Iš pradžių meditacijas klausiau be ausinukų, ir tai, kaip dabar suprantu, buvo didžiulis minusas. Telefonas dažnai užmigdavo, reikėdavo jį pažadinti kelis kartus per meditaciją, ir tai labai trukdė susikoncentruoti. Kai pagaliau įsigijau ausinukus ir susitvarkiau šiuos trikdžius, viskas smarkiai pasikeitė. Pradėjau pastebėti, kaip meditacijos tikrai veikia – ir dar kaip!
Į kursą atėjau su dideliu emociniu bagažu: baimėmis, nuoskaudomis, pykčiu ir kitomis neigiamomis emocijomis. Tačiau palaipsniui viską tvarkiau. Pastebėjau, kad visai kitaip reaguoju į aplinką. Pradėjau lengviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, o su tais, kuriuos anksčiau laikiau priešais, dabar kalbuosi kaip su gerais draugais.
Labai didelis pokytis įvyko ir mano savikritikos srityje. Anksčiau save ir kitus kritikavau už bet kokias smulkmenas – išvaizdą, elgesį, kalbą, aprangą. Dabar kritika beveik dingo, ir net jei kartais pasireiškia, tai tik labai retai.
Ypatingai mane nustebino pokytis, susijęs su atmintimi. Nuo vaikystės skundžiausi, kad nieko neprisimenu – ar tai būtų mokykla, studijos, ar kasdieniai reikalai. Eidama į parduotuvę visada turėdavau sąrašą, o svarbius dalykus užsirašydavau. Per pokalbį su Indre ji paminėjo, kad atmintis susitvarkys savaime, jei toliau dirbsiu meditacijų pagalba. Tada labai tuo abejojau, bet dabar matau, kad tai buvo tik mano įsitikinimai ir ribojančios programos. Dabar atmintis yra gerokai geresnė, ir net jei kartais ką nors užsirašau iš įpročio, dažniausiai to neprireikia.
Kartojant kursus, tikiu, kad šie pokyčiai taps dar stipresni, nes visi „lukštai“, kurie mane stabdė, pamažu nusilupa. Esu be galo dėkinga Indrei ir Erikai už visas meditacijas, užduotus klausimus, nukreipimus ir patarimus – jie yra tikrai neįkainojami.
Klausydamasi vebinaro „Mylėti gyvenimą“, prisiminiau, kaip anksčiau dažnai svajodavau: „Kaip norėčiau vieną rytą pabusti visiškai kitu žmogumi, su tobulu gyvenimu.“ Dabar net ir sunkiausiose situacijose tokios mintys nekyla. Vietoj to, klausiu savęs: „Ką galiu padaryti, kad pasijusčiau geriau čia ir dabar?“
Tai ir yra Indrės kursų poveikis. ?
1 komentaras. Leave new
Atsimenu save dar vaikystėje, kad stengiausi būti gera, kad tik visiems įtikčiau ir patikčiau, nes jaučiau nepaaiškinamą kaltę. Atsimenu paauglystėje, kaip klausiau savęs, dėl ko aš vaikštau šia žeme, jeigu jaučiuosi nereikalinga, nemylima, kitokia. Atsimenu, kaip visą gyvenimą gyvenau su baime, kalte ir ieškojau bet ko, kas galėtų mane mylėti. Visi buvo tobuli, bet tik ne aš.
O gyvenimas mane vedė vis gilyn ir gilyn į tamsą, į sumaištį, kol pradėjau jausti, kad kažkas čia negerai, kad aš gyvenu ne savo gyvenimą, kad taip neturi būti – kažkas turi keistis. Pradėjau ieškoti. Radau Indrę – labai greitai. Pradėjau nuo kaltės kursų – palengvėjo. Labai. Bet jaučiau – tai ne viskas, turiu eiti toliau. Mano galimybės nusipirkti gyvenimo balansą buvo lygios nuliui, bet išdrįsau. Tai stebuklas.
Aš pajutau, kad mane Kūrėjas jau veda – nors ir beprotišku keliu, kaip atrodė, bet ėjau su tikėjimu. Tiesiog žinojau – jei noriu gyventi, turiu tai padaryti.
Žinot, tai jausmas, kai tu gimsti antrą kartą, kai pradedi susipažinti su gyvenimu, su savimi, su jausmais, su aplinka, su gamta, su viskuo – su kuo gyveni, kur gyveni, kaip gyveni ir dėl ko gyveni…
Įsivaizduok – kai tu išmoksti vaikščioti ir žengi žingsnius, koks džiaugsmas; kai tu nematei – ir staiga praregi; kai buvai kurčias – ir staiga pradedi girdėti; kai eidavai nuleidęs galvą – ir staiga tu eini pakėlusi akis į dangų, į žmones, be kaltės, be baimės, be pykčio, ir jauti: aš esu, aš esu čia, kad gyvenčiau, kad mylėčiau – aš verta šito gyvenimo.
Tai yra naujas gyvenimas – su šviesa ir meile, laisva širdimi. Ir tai – dėka Indrės kurso.
Galėčiau dar daug rašyti, kiek visokių suvokimų patiriu kasdien. Esmė tame, kad aš jau gyvenu – tikrąja to žodžio prasme.
Pasitikėkim Kūrėju – ir Jis nuves ten, kur mums yra geriausia. Mane Jis nuvedė pas Indrę. Esu be galo dėkinga savo angelui. ❤🙏