Dirbu ne su simptomais, o su vidine sistema, kuri juos kuria.
Kai nebegalėjau ignoruoti tiesos
Nuo čia prasidėjo mano vidinis lūžis.
Buvo laikas, kai nenorėjau sutikti savo atvaizdo.
Ne todėl, kad sau atrodžiau negraži. Ne todėl, kad nemokėjau priimti savęs. Tiesiog akys iš veidrodžio kalbėjo tiesą, kurios nebenorėjau nei matyti, nei girdėti.
Tą tiesą man ypač aiškiai parodė viena atostogų nuotrauka. Deja, jos nebeturiu. Ji buvo per skaudi, kad pasilikčiau.
Aplink buvo saulė, spalvos, gražios gatvės, poilsis. Iš išorės viskas atrodė taip, kaip žmonės vadina gražiu gyvenimu. Tačiau žiūrėdama į tą nuotrauką mačiau išsekusį žvilgsnį, veidą, kuriame buvo gilus nuovargis, ir būseną, kurios jau nebegalėjau paaiškinti vien išsekimu ar stresu.
Čia dalinuosi ne ta pačia nuotrauka, kuri mane sustabdė, o 2015 metų ir 2026 metų kovo mėnesio kadrais. Jie vis tiek kalba apie tą patį: atstumą tarp žmogaus, kuris gyvena iš išsekimo, ir žmogaus, kuris jau grįžta į save.
Mane sustabdė kontrastas
Namuose dar buvo galima rasti pasiteisinimų: tempas, atsakomybės, įtampa, nuovargis. Tačiau ten tiesa buvo per ryški, kad galėčiau ją toliau apeiti. Tapo aišku: taip toli nenueisiu.
Spręsti reikia ne rytoj ir ne kada nors vėliau. Spręsti reikia dabar.
Nuo tos vietos prasidėjo ne mano bandymas tiesiog gyventi geriau. Prasidėjo daug gilesnis klausimas: kas žmogaus viduje kuria būseną, iš kurios jis gyvena savo kasdienybę?
Kas mane atvedė į šią būseną ir kaip iš jos išeiti?
Būtent šis klausimas vėliau atvedė mane į labai aiškų supratimą — gyvenimą keičia ne vien geri norai, sprendimai ar supratimas. Gyvenimą kuria vidinė sistema, iš kurios kyla mūsų reakcijos, pasirinkimai, santykiai ir pasikartojantys gyvenimo modeliai.
Ilgą laiką žmonės bando keisti savo gyvenimą paviršiuje. Keičia elgesį, duoda sau pažadus, stengiasi mąstyti kitaip, daug supranta apie save. Tačiau gyvenimas ir toliau kartoja tą patį.
Kodėl?
Todėl, kad problema dažnai nėra vien elgesyje. Ji yra giliau — pasąmoniniuose modeliuose, nervų sistemos būsenose, emocinėje atmintyje ir išmoktuose išgyvenimo mechanizmuose, iš kurių tas elgesys gimsta.
Kai ši vidinė sistema lieka tokia pati, žmogus ir toliau kuria panašias reakcijas, panašius pasirinkimus, panašius santykius ir galiausiai panašų gyvenimo rezultatą — net jei išoriškai atrodo, kad labai stengiasi.
Būtent tai aš pradėjau matyti savo pačios kelyje. Ir būtent iš šio supratimo gimė mano darbo kryptis.
Kaip dirbu šiandien
Šiandien aš nedirbu tik su tuo, kas matoma paviršiuje. Dirbu su tuo, kas kuria pasikartojančius gyvenimo modelius: vidine sistema, nervų sistemos būsenomis, emocine atmintimi ir pasąmoniniais įrašais, iš kurių žmogus gyvena savo kasdienybę.
Vidinės sistemos architektūra gimė iš mano pačios kelio ir labai aiškaus supratimo: gyvenimą kuria vidinė sistema.
Man svarbus ne gražesnis fasadas ir ne laikinas palengvėjimas. Man svarbu padėti žmogui aiškiau pamatyti mechanizmą, iš kurio jis gyvena, ir pradėti keisti tai, iš ko gimsta jo gyvenimo kokybė.
Pokytis prasideda ten, kur žmogus nustoja taisyti pasekmes ir pradeda matyti priežastis.
Mano vizija
Mano vizija – žmogus, kuris aiškiai mato savo vidinę sistemą, remiasi vidine atrama ir iš jos kuria santykius, sprendimus bei gyvenimo kryptį.
Jei jauti, kad paviršinių atsakymų jau nebeužtenka, kviečiu eiti giliau.
Gyvenimo akademijoje aiškiau pamatysi savo vidinę sistemą ir pradėsi keisti tai, iš ko gimsta tavo gyvenimas.
Ką apie šį kelią sako žmonės
„Buvau pasimetusi ne tik mintyse, bet ir savo kūne. Atrodė, kad gyvenu ne savo gyvenimą.“
— Ilona Besasparytė
„Norėdama padėti jam, turiu pradėti nuo darbo su savimi.“
— Elena Blažienė
„Buvau tiesiog nervų kamuolys. Bet po truputį atsirado ramybė, vidinis lengvumas ir džiaugsmas.“
— Danguolė Labokienė
