Peršalimas ir gripas nėra tik sezonas
Peršalimas ir gripas dažnai atrodo kaip savaime suprantamas šaltojo sezono reiškinys. Tačiau kai tie patys simptomai kartojasi vėl ir vėl, verta žiūrėti giliau. Ne tik į aplinką, ne tik į kontaktą su sergančiaisiais, bet ir į savo vidinę būseną.
Mano akimis, kūnas nekalba prieš mus. Jis kalba už mus ten, kur mes per ilgai negirdėjome savęs. Todėl psichosomatinėje perspektyvoje peršalimas ar gripas nėra vien nepatogumas. Tai ženklas, kad vidinė sistema kurį laiką gyveno įtampoje, prisitaikyme, užslopintose emocijose arba nuolatiniame vidiniame spaudime.
Tai nepaneigia medicininio žvilgsnio. Tačiau labai dažnai būtent vidinė būsena parodo, kodėl vienas žmogus palūžta greitai, o kitas tokiomis pačiomis aplinkybėmis išlieka stabilus.
Ką psichosomatikoje rodo peršalimas
Psichosomatiniame lygmenyje peršalimas dažnai susijęs su peržengtomis vidinėmis ribomis. Žmogus ilgą laiką eina per save, nepaiso nuovargio, emocinio jautrumo, poreikio atsitraukti ar sustoti. Iš išorės jis dar funkcionuoja, bet vidinė sistema jau siunčia signalą, kad atsparumas mažėja.
Užslopintos emocijos taip pat dažnai tampa fonu peršalimo simptomams. Neišsakytas pyktis, sulaikytas liūdesys, neleidimas sau nusivilti, verkti ar pasakyti tiesos kuria vidinę įtampą. Tada kūnas pradeda „išleidinėti“ tai, kas buvo kaupiama viduje. Sloga, kosulys, silpnumas čia tampa ne atsitiktinumu, o iškrova.
Dar vienas dažnas sluoksnis yra poreikis sustoti, kai žmogus nebeturi vidinio leidimo ilsėtis sąmoningai. Tuomet kūnas sustabdo pats. Liga tarsi legalizuoja tai, ko žmogus sau neleido sveikoje būsenoje: pabūti namuose, atsitraukti nuo atsakomybių, nebeįtikti, nebetempti.
Peršalimas dažnai pasirodo ir ten, kur žmogui sunku pasakyti „ne“. Kai viduje kaupiasi noras atsitraukti, bet išorėje ir toliau renkamasi būti patogiam, geram, prisitaikančiam, kūnas ima kalbėti vietoje žmogaus.
Kai kuriais atvejais tai susiję ir su nemalonaus kontakto patirtimi. Nosies sritis psichosomatikoje dažnai reaguoja į tai, kas žmogui „nepriimtina“ – kvapai, žodžiai, spaudimas, įsibrovimas, perteklius. Tai gali būti labai tiesioginis arba simbolinis jausmas, kad kažko per daug, kad kažkas braunasi per arti.
Peršalimo foną dažnai palaiko ir vidinis nesaugumas. Kai žmogus gyvena jausme, kad aplinka nėra saugi, kad reikia būti pasiruošusiam, saugotis, įsitempti, organizmas ilgainiui išsenka ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
Dar vienas sluoksnis – atsijungimas nuo savo vidinės tiesos. Nosies sritis simboliškai susijusi su gebėjimu „užuosti“, kas tikra, o kas ne. Kai žmogus ilgai ignoruoja intuiciją, eina prieš save, nepasitiki savo vidiniu žinojimu, kūnas kartais parodo, kad ryšys su savimi yra susilpnėjęs.
Ir, žinoma, labai svarbios tikėjimo sistemos. Jei viduje gyvena nuostatos, kad rudenį visi serga, kad vėjas būtinai perpūs, kad silpnas imunitetas yra mano norma, kad liga neišvengiama, kūnas veikia per šias programas. Realybė labai dažnai seka ne tik aplinkybes, bet ir vidinę būseną, iš kurios jas išgyvename.
Kai kada dažni peršalimai remiasi ir į šeimos modelius. Jei šeimoje liga buvo būdas gauti dėmesio, poilsio, meilės ar teisę atsitraukti, vaikas arba suaugęs žmogus gali nesąmoningai nešti šią programą toliau.
Kokie įsitikinimai palaiko peršalimo ciklą
Peršalimą dažnai maitina labai konkretūs vidiniai sakiniai. Vieni jų skamba paprastai: „mane perpūs ir susirgsiu“, „jei sušlapau kojas, viskas aišku“, „ruduo man visada reiškia ligą“, „jei namuose kažkas serga, netrukus sirgsiu ir aš“.
Kiti yra gilesni: „mano imunitetas silpnas“, „mano kūnas linkęs sirgti“, „aš negaliu būti visiškai sveikas“, „kad sustočiau, turiu susirgti“, „kai sergu, manimi rūpinasi“, „liga yra vienintelis būdas pabūti ramybėje“.
Šie įsitikinimai nėra tik mintys. Jie tampa vidinės sistemos veikimo kryptimi. Kai žmogus nuolat laukia ligos, bijo jos, ruošiasi jai, saugojasi iš baimės, sistema gyvena ne ramybėje, o grėsmės būsenoje.
