Perfekcionizmas: iliuzinė kontrolė, kuri griauna gyvenimą
Perfekcionizmas žudo svajones, produktyvumą ir stabdo augimą. Jis sukelia depresiją, agresiją, vagia laiką ir pinigus. Tai – savęs kankinimo priemonė, kuri įkalina amžino nepasitenkinimo jausme.
Perfekcionizmas yra baimė suklysti, todėl viską atidėlioji. Tai iliuzija, kad esi nepakankamai geras, kad ir kiek stengtumeisi. Tai vidinė įtampa, perdegimas ir nuolatinis nerimas dėl nepasiekiamų standartų. Jis neleidžia džiaugtis procesu, trukdo priimti pagalbą ir kuria santykių problemas, nes iš kitų tikiesi to paties lygio „tobulumo“.
Tačiau iš tikrųjų perfekcionizmas – tai ne kas kita, kaip kontrolės siekis. Bandymas išvengti klaidų, nusivylimų ir kritikos, nors gyvenimas vis tiek lieka nenuspėjamas. Tai išmoktas elgesys, dažnai kylantis iš vidinio nesaugumo ar ankstyvų traumų.
Ar perfekcionizmas yra įgimtas charakteris?
Perfekcionizmas nėra įgimtas charakterio bruožas – jis išsivysto kaip reakcija į aplinką, patirtis ir vidinius įsitikinimus. Jis dažniausiai kyla iš:
-
Vaikystės patirčių – jei tėvai, globėjai, mokytojai kėlė aukštus reikalavimus, kritikavo, lygino su kitais arba meilę rodė tik už pasiekimus, vaikas išmoksta, kad „aš esu vertas tik tada, kai esu tobulas“.
-
Baimės būti atstumtam ar nepriimtam – perfekcionizmas tampa būdu pelnyti pritarimą ir išvengti kritikos. Žmogus jaučia, kad jei jis padarys klaidą, nebus vertas meilės ar pagarbos.
-
Trauminių patirčių – emocinės ar fizinės traumos gali sukurti stiprų norą viską kontroliuoti, kad niekada daugiau nereikėtų patirti skausmo ar nesėkmės.
-
Visuomenės ir kultūros įtakos – socialiniai tinklai, žiniasklaida ir visuomenės lūkesčiai formuoja įspūdį, kad tik „tobuli“ žmonės yra sėkmingi ir laimingi. Tai verčia nuolat save lyginti ir stengtis atitikti nerealistiškus standartus.
-
Asmeninių įsitikinimų ir vidinio dialogo – perfekcionistai dažnai turi griežtą vidinį kritiką, kuris nuolat kartoja: „Tu gali geriau“, „Tai nepakankamai gerai“, „Klaidos yra neleistinos“.
-
Baimės prarasti kontrolę – kai žmogus jaučiasi nesaugus pasaulyje, perfekcionizmas tampa iliuziniu būdu palaikyti stabilumą ir užtikrintumą.
Perfekcionizmas nėra tiesiog „toks charakteris“ – tai išmoktas elgesio modelis, kurį galima keisti.
Paleidžiant nerealistiškus standartus, priimant save su visais netobulumais ir mokantis mėgautis procesu, galima išsilaisvinti iš perfekcionizmo spąstų.
Tačiau tik paleidimo nepakanka – svarbu išgydyti gilumines priežastis, kurios sukūrė šį elgesio modelį.
Perfekcionizmo šaknys slypi neišspręstose baimėse, nuoskaudose, meilės trūkume ir nežinojime, kas yra besąlyginė meilė.
Perfekcionizmas iš esmės yra savęs nepriemimas – nuolatinė vidinė kova su tuo, kas esi dabar, tikint, kad būsi „vertas“ tik tada, kai būsi tobulas. Problema ta, kad žmogus nepriima ne tik savęs, bet ir kitų. Kaip save myli – taip myli ir savo artimą.
Kai sau keli nerealistiškus standartus, tą patį darai ir su kitais, todėl santykiai tampa įtempti, kupini lūkesčių ir nusivylimų.
Tikrasis išsilaisvinimas ateina tada, kai žmogus prisipido besąlygine meile, išmoksta priimti save su viskuo – su klaidomis, netobulumais ir vidiniais šešėliais.
Kai jis atranda vidinę ramybę ir besąlyginę meilę sau, natūraliai pasikeičia ir požiūris į kitus – atsiranda daugiau priėmimo, atlaidumo ir laisvės būti tiesiog savimi.
Ironiška, bet tikroji vidinė ramybė, kurios siekiama kontrolės ir perfekcioniszmo pagalba, atsiranda tada, kai nustoji desperatiškai siekti kontrolės.
Kai leidi sau būti netobulam, atsiveria tikras augimas, laisvė ir gyvenimo džiaugsmas.
Nes būtent netobulume slypi tikrasis autentiškumas – gebėjimas priimti save ir pasaulį tokį, koks jis yra, be baimės ir per didelių lūkesčių.
Su meile, Indre Asada