Kai žmogų veikia ne tik tai, ką jis prisimena

Ne viskas, kas šiandien gyvena žmogaus kūne, emocijose ar reakcijose, prasideda nuo sąmoningai prisimenamos patirties. Kartais žmogus jaučia nerimą, baimę, vidinę įtampą ar pasikartojančius gyvenimo modelius, bet negali tiksliai pasakyti, iš kur tai kyla.

Viena dalis šių reakcijų gali būti susijusi su vaikystėje susiformavusiais įrašais, ankstyvomis patirtimis ar ilgai nešiotomis emocinėmis būsenomis. Kai kurie žmonės tai sieja ir su dar gilesniais pasąmonės sluoksniais. Tačiau svarbiausias klausimas čia ne tai, kiek žmogus prisimena, o tai, kas jo vidinėje sistemoje šiandien vis dar veikia.

Kas yra tradicinė regresija

Tradicinė regresija dažniausiai siejama su grįžimu į praeities patirtis tam, kad žmogus jas pamatytų, atpažintų ir paleistų. Tokiuose procesuose dėmesys dažnai krypsta į prisiminimus, vaizdinius, emocijas, konkrečius įvykius ar jų detales.

Kai kuriems žmonėms toks kelias atrodo prasmingas, nes jis leidžia susitikti su tuo, kas ilgą laiką buvo paslėpta. Tačiau ne visiems tinka gilintis į detales ar iš naujo liesti tai, kas buvo sunku. Kartais žmogui užtenka ne dar kartą viską pamatyti, o pagaliau išlaisvinti tai, kas jo viduje liko neužbaigta.

Kas yra moderni regresija

Moderni regresija – tai pavadinimas, kuris gimė mums kuriant kitokį darbo būdą. Ne tokį, kuris remiasi grįžimu į praeities scenas, o tokį, kuris remiasi darbu su tuo, kas iš tų patirčių liko žmogaus vidinėje sistemoje.

Šiame procese svarbiausia ne detalių prisiminimas, ne analizė ir ne bandymas viską paaiškinti protu. Svarbiausia yra pamatyti, kokia būsena, emocinis krūvis ar pasąmoninis įrašas vis dar veikia žmogų dabar, ir leisti tam pradėti keistis.

Todėl moderni regresija mūsų supratimu nėra grįžimas į praeitį. Tai yra vidinės sistemos atstatymo procesas, kuriame dirbama su šaknimi, o ne su vien prisiminimo paviršiumi.

Kaip vyksta moderni regresija

Mūsų erdvėje moderni regresija vyksta ne per prievartinį grįžimą į prisiminimus, o per meditacinį, švelnų susitikimą su tuo, kas žmogaus viduje prašosi būti pamatyta ir paleista.

Šiame procese nebūtina prisiminti konkrečių įvykių. Nebūtina vardinti visų detalių. Nebūtina iš naujo pereiti per sunkias būsenas tam, kad įvyktų pokytis.

Dirbame ne su istorijos smulkmenomis, o su pačia vidine reakcija. Su tuo, kas kūne, emocijose ir pasąmonėje liko kaip įtampa, baimė, suvaržymas ar pasikartojantis modelis. Kitaip tariant, neieškome vien to, kas buvo, bet žiūrime į tai, kas vis dar veikia.

Toks kelias daugeliui žmonių yra artimesnis, nes jis leidžia eiti į pokytį be papildomo perspaudimo, be perteklinio narstymo ir be būtinybės viską suprasti protu.

Esminis skirtumas tarp tradicinės ir modernios regresijos

Pagrindinis skirtumas yra dėmesio kryptis.

Tradicinėje regresijoje žmogus dažniau gręžiasi į praeities patirtį, į jos turinį, vaizdinius, detales ir emocijas. Modernioje regresijoje dėmesys krypsta ne į pačios istorijos atkūrimą, o į tai, kaip jos paliktas įrašas šiandien veikia žmogaus vidinę sistemą.

Vienas kelias daugiau remiasi prisiminimu. Kitas – būsenos ir pasąmoninio įrašo perkeitimu.

Viename procese žmogus gali daugiau analizuoti, ką pamatė. Kitame – jis gali mažiau žinoti detalių, bet aiškiau jausti, kad kažkas jo viduje paleidžiama, nusiramina ar persitvarko.

Todėl moderni regresija tinka tiems, kurie jaučia, kad jiems svarbus ne pats grįžimas į istoriją, o vidinis išlaisvinimas.

Kodėl kai kuriems žmonėms artimesnė moderni regresija

Ne kiekvienam žmogui reikia dar kartą eiti per stiprias patirtis, kad įvyktų pokytis. Kai kuriems daug artimesnis yra švelnesnis, tylesnis ir gilesnis būdas, kuriame nėra spaudimo prisiminti, įrodyti ar išnarstyti viską iki smulkmenų.

Kartais žmogus ir taip jau gyvena per daug galvoje. Jis nuolat bando suprasti, kodėl jaučiasi vienaip ar kitaip, analizuoja save, ieško priežasčių, bet vidinė būsena nuo to iš esmės nesikeičia. Tuomet atsiranda poreikis ne dar vienam paaiškinimui, o procesui, kuris paliestų patį vidinės sistemos pagrindą.

Būtent todėl moderni regresija daugeliui tampa artima. Ji leidžia eiti ne per perteklinį gilinimąsi į istoriją, o per tai, kas iš tiesų kuria žmogaus dabartinę būseną.

Moderni regresija mūsų darbo kryptimi

Mano erdvėje regresija nėra atskiras triukas ar technika, kuri egzistuoja savaime. Ji yra platesnio darbo su vidine sistema dalis.

Tai reiškia, kad čia žmogus nėra matomas kaip problema, kurią reikia „sutaisyti“. Čia žiūrima į visą jo vidinę sistemą – kaip joje susiformavo įrašai, kokie modeliai pasikartoja, kur kaupiasi emocinis krūvis, ir kas šiandien palaiko jo būseną, sprendimus bei gyvenimo ciklus.

Todėl moderni regresija čia tampa ne grįžimu į praeitį, o keliu į didesnį vidinį aiškumą, laisvę ir ramybę.

Pabaigai

Ne viskas, kas žmogų stabdo šiandien, turi būti prisiminta iki smulkmenų, kad galėtų keistis. Kartais užtenka saugios erdvės, kurioje galima susitikti su tuo, kas viduje vis dar veikia, ir leisti tam pradėti paleisti savo galią.

Toks ir yra modernios regresijos principas mūsų supratimu. Ne dar kartą gyventi per praeitį, o atlaisvinti tai, kas joje užstrigo ir iki šiol formuoja dabartį.

Jei jauti, kad tavo viduje yra pasikartojančių būsenų, kurių vien protas nebepajėgia išrišti, kartais tai nėra ženklas giliau analizuoti save. Kartais tai ženklas pradėti dirbti su pačia vidine sistema.

Jei ši tema tave palietė, gali pasidalinti komentaruose, ką joje atpažinai arba kokį ryšį jauti su savo pasąmoniniais modeliais.

Su meile,
Indrė Asada ❤️