Kodėl sakome „man tai per brangu“ ir ką tai sako apie mūsų savivertę

Gyvenimo vertė. Kaip ją išmatuoti? Gyvenimas – neįkainojamas. Bet ar tikrai? Mes mėgstame kartoti šią frazę, tačiau mūsų veiksmai ir pasirinkimai neretai prieštarauja tam, ką deklaruojame. Sakome, kad gyvenimas brangus, bet kai ateina metas investuoti į save – į savo vidinį gydymą, savivoką, augimą – staiga pasirodo, kad tai „per brangu“. Per brangu kam? Kiek vertas tavo gyvenimas, jei pagal jo kainą sprendi, ar verta gydyti savo sielą?

Kada pradedi save vertinti?

Mes dažnai nustumiame save į paskutinę vietą. Pirmiau darbas. Vaikai. Vyras. Draugai.
Tik ne aš.
Tik ne dabar.
Tik kai bus daugiau laiko, daugiau pinigų, mažiau rūpesčių – tada jau pasirūpinsiu savimi.
Bet tas „tada“ dažnai taip ir neateina. Metai eina, o siela vis labiau šaukiasi pagalbos. Galiausiai kūnas pradeda kalbėti fiziniais simptomais.

Tada pasirodo sprendimai – kursai, meditacijos, praktikos. Kažkas, kas siūlo ranką ir kelią į vidinį išsilaisvinimą. Bet mes sakome: „per brangu“.

Kas iš tiesų yra „per brangu“?

Ar tai, kad gydymas, kuris gali pakeisti tavo gyvenimą, kainuoja kelis šimtus eurų – yra per brangu? O kiek tu per gyvenimą sumokėjai už daiktus, kurių net neatsimeni? Už skausmo slopinimą, bet ne jo sprendimą? Už gražų fasadą, bet ne vidinę ramybę?

Kai kursai ar konsultacijos atrodo „per brangios“, dažnai tai nėra apie pinigus. Tai apie tavo paties suvokimą apie savo vertę. Tai apie tai, kelintoje vietoje tu esi sau. Tai apie tai, kad galbūt giliai viduje vis dar netiki, kad esi vertas gyventi be skausmo, be kaltės, be emocinių naštų.

Gydymas yra pasirinkimas: ar tu jo vertas?

Vienas dažniausių sakinių, kurį girdžiu – „Norėčiau, bet negaliu sau to leisti“. O kai paklausiu – kas tiksliai trukdo? – dažnai pasirodo ne finansai, o vidinės programos: „Aš nesu pakankamai svarbus“, „Pirmiau kiti“, „Aš visada turiu kentėti“, „Gydytis – prabanga“.

Bet ar tikrai gyvenimas be skausmo – yra prabanga? Ar gyvenimas su meile sau – privilegija, o ne teisė?

Tu esi vertas gydymo. Ne todėl, kad esi tobulas. Ne todėl, kad „nusipelnei“ per kančią. O todėl, kad esi gyvas. Todėl, kad tavo siela šaukiasi pagalbos – ir tau atėjo atsakymas.

Kursai nėra „produktas“. Jie – vartai į naują gyvenimą

Kursai, kuriuos kuriu, – tai ne tiesiog žinių paketas. Tai ne informacija. Tai – kelionė į save. Tai – erdvė, kurioje išlaisviname sielos žaizdas, išardome senas programas, gydome gilumines traumas. Tai vieta, kurioje tu pagaliau tampi pirmuoju žmogumi savo gyvenime.

Ir jei tai atrodo „per brangu“, tuomet klausimas – kiek iš tikrųjų vertini savo gyvenimą?

Gyvenimas kainuoja. Ne pinigais – pasirinkimais

Pasirinkimas neinvestuoti į save taip pat turi kainą. Jos nematai šiandien, bet ji kaupiasi. Emocijomis, kurios lieka neišreikštos. Skausmu, kuris virsta liga. Nuovargiu, kuris tampa depresija. Vienatve, kuri atrodo normalu, bet tik todėl, kad jau įpratai.

Pasikeitimai prasideda tada, kai tu pasirenki būti vertas to gyvenimo, kurio nori. Ar esi vertas gyventi? Taip. Bet dar svarbiau – ar tu tiki, kad esi vertas gyventi taip, kaip nori?

Kodėl kursai kainuoja?

Tai klausimas, kurį girdžiu karts nuo karto. „Kodėl dvasiniai kursai turi kainą?“ – klausia žmonės, kurie tiki, kad gydymas turėtų būti duodamas iš meilės, nemokamai, o kartais – už auką. Atsakymas paprastas, bet gilus.

Kaip ir bet kuris darbas, kuris yra daromas atsakingai ir su meile, kursų kūrimas reikalauja laiko, patirties, energijos ir nuolatinio augimo. Kursai suteikia ne tik žinias, bet ir erdvę pokyčiui, bendruomenę, nuolatinę paramą, struktūrą. Jie nėra vienkartinis „produktas“, jie – procesas, kuris keičia tavo gyvenimo kokybę.

Energetiniai mainai

Visų pirma, visa visata veikia pagal mainų dėsnį. Kai žmogus gauna vertę, bet nieko neduoda mainais, energija sustoja. Ji nebeveikia, neužsifiksuoja, nevirsta transformacija. Tik tada, kai žmogus pats įsitraukia ir atiduoda dalį savo energijos (laiko, dėmesio, pinigų), jis prisiima atsakomybę. Ir tik tada vyksta tikras pokytis.

Kursai kainuoja ne todėl, kad „reikia užsidirbti iš dvasingų žmonių“. Jie kainuoja, nes reikalauja laiko, energijos, pasiruošimo, techninės bazės, komandos darbo ir nuolatinio palaikymo.

Daugiau nei tik informacija

Kiekvienas kursas – tai ne tik medžiaga. Tai gyvas procesas, kurio metu žmogus žengia gilų kelią per save, savo šešėlius, traumas ir pasipriešinimą. Tai procesas, kuriame aš dalyvauju visa savo esybe – ne tik kaip mokytoja, bet ir kaip erdvę laikanti mentorė, ir kaip liudininkė tavo vidiniam virsmui. Tai nėra hobis. Tai mano pašaukimas ir profesija.

Ar tai reiškia, kad pagalba prieinama tik mokantiems? Tikrai ne. Yra šimtai valandų nemokamų vaizdo įrašų, tiesioginių transliacijų, atsakymų „Telegram“ kanale ir nemokamų konsultacijų – visa tai jau egzistuoja. Kiekvienas gali imti, naudotis, eiti.

Tačiau kursas – tai ne „duok daugiau informacijos“. Tai struktūrizuota kelionė, kuri reikalauja įsipareigojimo. O be įsipareigojimo žmogus dažniausiai lieka tame pačiame taške, tik su dar vienu „įdomiu vaizdo įrašu“.

Kodėl ne už auką?

Nes „auka“ per dažnai tampa pasiteisinimu nieko neduoti. Arba duoti tiek, kiek lieka nuo kitų. O tai atspindi ne kursų vertę, o tavo paties vertinimą. Kai sakai „per brangu“, ar tu tikrai kalbi apie pinigus? Ar galbūt sakai: „Aš nesu verta tokio gyvenimo. Dar ne dabar. Pirmiausia kiti.“?

Aš neperkalbinėju. Aš tik primenu: tai, kiek esi pasirengęs duoti sau, rodo, kiek vertini savo gyvenimą.

Kursai kainuoja, nes tavo transformacija yra verta visko. O tu esi vertas gyventi ne iš likučių, o iš pilnatvės.

Tu esi vertas