Indre Asada
Aš nesu psichoterapeutė ir nedarau psichoterapijos.
Aš dirbu su aiškiai apibrėžtu vidinės sistemos modeliu, kuris padeda žmogui atpažinti pasikartojančius vidinius mechanizmus, reguliuoti savo būseną ir keisti santykį su savo automatinėmis reakcijomis.
Kartais žmogus jau supranta, kodėl jo gyvenime kartojasi tie patys modeliai.
Kartais jis žino tik viena — taip, kaip yra dabar, daugiau nebenori.
Mano darbas prasideda nuo tos vietos, kurioje žmogus yra šiandien.
Vienas ateina daug metų ieškojęs atsakymų ir jau gerai pažįstantis savo istoriją. Kitas — išsekęs, pasimetęs ar įstrigęs situacijoje, kurios mechanizmo dar nemato.
Aš į žmogaus patirtį žiūriu kaip į vidinę sistemą, kurioje tarpusavyje susiję pasąmoniniai modeliai, nervų sistemos būsena, emocinė atmintis ir automatinės išgyvenimo reakcijos.
Šie procesai veikia tai, kaip žmogus suvokia situacijas, į jas reaguoja, priima sprendimus ir kodėl tam tikri gyvenimo modeliai kartojasi.
Mano darbas — padėti žmogui pamatyti šį vidinį mechanizmą, atpažinti automatines reakcijas ir per struktūruotas praktikas pradėti keisti vidinės sistemos veikimą.
Tikslas nėra žmogų „sutaisyti“.
Tikslas — kad vis daugiau jo reakcijų ir pasirinkimų kiltų ne iš automatinės baimės, įtampos ar senų išgyvenimo strategijų, o iš aiškesnės ir stabilesnės vidinės būsenos.
Kai nebegalėjau ignoruoti tiesos
Buvo laikas, kai į savo atvaizdą žiūrėti darėsi vis sunkiau.
Akys veidrodyje rodė būseną, kurios jau nebegalėjau paaiškinti vien nuovargiu.
Ypač aiškiai tai pamačiau vienoje atostogų nuotraukoje. Aplink buvo saulė, gražios gatvės, poilsis. Iš išorės atrodė, kad tuo metu turėčiau tiesiog mėgautis gyvenimu.
Tačiau savo veide mačiau ilgai nešiotą įtampą ir išsekimą. Mačiau žmogų, kurio kūnas ilsisi, bet viduje poilsis taip ir neprasideda.
Kasdienybėje dar galėjau sau paaiškinti, kad tai darbai, atsakomybės, tempas.
Toje nuotraukoje pirmą kartą labai aiškiai pamačiau, kad vien aplinkybių pakeisti neužtenka.
Taip toliau gyventi nebenoriu.
Iš tos vietos prasidėjo klausimas, kuris vėliau pakeitė mano pačios gyvenimo kryptį ir tai, kaip šiandien žiūriu į darbą su žmogumi:
Kas žmogaus viduje palaiko būseną, į kurią jis vis sugrįžta, net kai išorinės aplinkybės pasikeičia?
Kaip dirbu šiandien
Šiandien savo darbe žiūriu giliau nei į tai, kas matoma paviršiuje. Mano dėmesys krypsta į vidinę sistemą — nervų sistemos būsenas, emocinę atmintį, pasąmoninius modelius ir automatines reakcijas, kurios daro įtaką tam, kaip žmogus suvokia situacijas, renkasi ir kodėl tam tikri gyvenimo scenarijai kartojasi.
Vidinės sistemos architektūra išaugo iš mano pačios kelio, daugelio metų darbo su žmonėmis ir vieno esminio matymo: išoriniai pokyčiai ilgai neišsilaiko, jeigu viduje žmogus vis dar reaguoja iš tos pačios baimės, įtampos ar išgyvenimo strategijos.
Todėl man svarbus ne gražesnis fasadas ir ne laikinas palengvėjimas.
Man svarbu padėti žmogui aiškiai pamatyti, kas vyksta jo vidinėje sistemoje, atpažinti automatinius mechanizmus ir pradėti kurti stabilesnį vidinį pagrindą, iš kurio keičiasi jo reakcijos, sprendimai ir santykis su gyvenimu.
Pokytis prasideda ten, kur žmogus nustoja taisyti pasekmes ir pradeda keisti tai, iš ko jos kyla.
Ką vadinu vidine sistema
Vidinė sistema — tai nematomas mechanizmas, iš kurio žmogus reaguoja į gyvenimą.
Ji apima pasąmonines programas, nervų sistemos būsenas, emocinę atmintį ir išmoktas išgyvenimo reakcijas.
Dažnai viskas vyksta labai greitai:
situacija → vidinė aktyvacija → pasąmoninė programa → nervų sistemos būsena → suvokimas → reakcija → gyvenimo rezultatas
Pavyzdžiui, žmogus patiria atstūmimą, kritiką ar neapibrėžtumą.
Suaktyvėja sena vidinė programa. Nervų sistema pereina į įtampą, gynybą ar užsidarymą. Iš šios būsenos žmogus kitaip mato situaciją, kitaip kalba, renkasi ir reaguoja.
Ir tada išorėje gali pasikartoti tai, ko jis sąmoningai visai nenorėjo.
Todėl vien pakeisti elgesį dažnai neužtenka.
Jei nepasikeičia sistema, iš kurios elgesys kyla, gyvenimas gali ir toliau kartoti tą patį modelį.
Mano darbe svarbu ne kovoti su paskutine grandinės dalimi — reakcija ar pasekme.
Svarbu pamatyti visą mechanizmą ir pradėti keisti tai, iš ko jis gimsta.
Mano vizija – žmogus, kuris nebėra valdomas baimės ir automatinių vidinių programų, supranta savo vidinę sistemą ir iš vidinės atramos kuria santykius, sprendimus bei savo gyvenimo kryptį.
Jei jauti, kad paviršinių atsakymų jau nebeužtenka, kviečiu eiti giliau.
Gyvenimo akademijoje pradėsi aiškiau matyti, kas formuoja tavo reakcijas, pasirinkimus ir pasikartojančius gyvenimo modelius — ir keisti pačią vidinę sistemą, iš kurios jie kyla.
Ką apie šį kelią sako žmonės
„Buvau pasimetusi ne tik mintyse, bet ir savo kūne. Atrodė, kad gyvenu ne savo gyvenimą.“
— Ilona B.
„Norėdama padėti jam, turiu pradėti nuo darbo su savimi.“
— Elena B.
„Buvau tiesiog nervų kamuolys. Bet po truputį atsirado ramybė, vidinis lengvumas ir džiaugsmas.“
— Danguolė L.
