Kodėl vien pastangų neužtenka

Daugelis žmonių tam tikru momentu užduoda sau tą patį klausimą: kodėl gyvenimas nesikeičia, nors aš stengiuosi, dirbu su savimi, suprantu vis daugiau ir nuoširdžiai noriu gyventi kitaip?

Kai labai sunku, pokyčio norisi stipriai. Kai tampa šiek tiek lengviau, budrumas dažnai sumažėja. Kai gyvenime atsiranda daugiau stabilumo, norisi, kad viskas taip ir liktų. Tačiau gyvenimas nėra sustingusi forma. Jis nėra būsena, kurią kartą susitvarkai ir joje pasilieki visam laikui. Gyvenimas yra gyvas. O visa, kas gyva, juda, auga, keičiasi ir vienaip ar kitaip kviečia keistis mus.

Todėl vieta, prie kurios priprantame, ne visada yra tikras komfortas. Labai dažnai tai yra pažįstamumas. Prisitaikymas. Išmoktas būdas būti. Vieta, kurioje jau mokame išgyventi, todėl ji atrodo saugi, net jei joje nebėra gyvybės.

Ir ateina momentas, kai net tai, kas kažkada atrodė gerai, tampa per ankšta. Ne todėl, kad žmogus sugadino tai, ką turėjo. O todėl, kad jis tai išaugo. Tada gyvenimas vėl pakviečia į kaitą.

Kai žmogus pradeda keisti išorę, bet vidus lieka tas pats

Dažniausiai pirmiausia keičiame išorę. Santykius. Darbą. Namus. Miestą. Šalį. Bandome išeiti iš to, kas nebetelpa, ir tikimės, kad nauja forma atneš naują gyvenimo kokybę.

Kartais tai tikrai reikalinga. Tačiau daugelis po kurio laiko pamato, kad vien išorinis pakeitimas dar nesukuria naujos realybės. Tada žmogus atsigręžia į save. Pradeda domėtis savimi giliau, eiti į terapijas, mokymus, skaityti, ieškoti supratimo, atsakymų, savęs pažinimo.

Ir vis dėlto net po daugybės pastangų daug kas atsiremia į tą pačią vietą. Gyvenimas tai pagerėja, tai vėl grąžina į seną būseną. Atrodo, kad scenarijai tik persirengia kita forma, bet jų esmė išlieka ta pati. Keičiasi aplinkybės, bet ne pats vidinis fonas.

Problema dažnai slypi ne pastangose, o sistemoje

Dažnai problema nėra ta, kad žmogus per mažai stengiasi. Ir ne ta, kad per mažai supranta. Ir ne ta, kad renkasi neteisingai.

Labai dažnai nepakitusi lieka pati vidinė sistema, iš kurios gimsta suvokimas, reakcijos, sprendimai ir gyvenimo modeliai.

Mes galime keisti aplinkybes. Galime koreguoti elgesį. Galime bandyti keisti mintis. Tačiau jeigu pati sistema lieka sena, ji ir toliau kuria panašią realybę, net jei pasikeičia jos forma.

Todėl gali keistis žmonės, bet likti tas pats jausmas. Gali keistis darbai, bet likti ta pati įtampa. Gali keistis vietos, bet likti tas pats vidinis nesaugumas. Gali pasikeisti istorija, bet ne jos šaknis.

Realybę kuria būsena, iš kurios gyvename

Mūsų gyvenimą kuria ne tik sprendimai. Jį kuria būsena, iš kurios tie sprendimai gimsta.

Kai kalbame apie vidinę sistemą, kalbame ne tik apie pavienes mintis ar kelis įsitikinimus. Kalbame apie visą žmogaus vidinį veikimo lauką: pasąmonės programas, nervų sistemos būseną, emocines reakcijas, kūne laikomą įtampą, vaikystėje susiformavusius išlikimo būdus, senus prisitaikymo modelius.

Visa tai kartu formuoja foną, iš kurio žmogus mato gyvenimą. Ir būtent iš šio fono jis aiškina situacijas, priima sprendimus, renkasi santykius, kuria darbą, reaguoja į nežinomybę, artumą, atmetimą, spaudimą ar pokytį.

Todėl žmogus labai dažnai reaguoja ne į dabartį, o į seną vidinį filtrą, per kurį dabartį mato. Būtent čia ir gimsta pasikartojantys ciklai.

Kaip kartojasi tas pats gyvenimo modelis

Ateina situacija. Kažkas neįvyksta. Kažkas atsitraukia. Kažkas nepasirenka. Kažkas sukelia neapibrėžtumą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmogus tiesiog reaguoja į tai, kas vyksta.

Tačiau dažnai pirmiausia įsijungia sena pasąmonės programa. Po jos suaktyvėja nervų sistema. Tada pasikeičia vidinė būsena. Tada pakinta suvokimas. Tada gimsta sprendimas. Ir tada vėl susikuria pažįstamas gyvenimo modelis.

Todėl scenarijai kartojasi ne todėl, kad žmogus silpnas. Ne todėl, kad kvailas. Ne todėl, kad nepakankamai dirba su savimi. O todėl, kad kartojasi vidinė sistema.

Kol ji neperorganizuota, gyvenimas dažnai lieka panašus, net jei jo dekoracijos keičiasi.

Tikras pokytis neprasideda nuo dar didesnio spaudimo

Daugelis žmonių bando keistis per valią. Per kontrolę. Per vidinį spaudimą sau. Per bandymą pagaliau susiimti, pagaliau gyventi kitaip, pagaliau nebekartoti to paties.

Tačiau tikras pokytis prasideda ne tada, kai žmogus dar stipriau save spaudžia. Jis prasideda tada, kai žmogus pradeda matyti, kaip iš tiesų veikia jo vidinė sistema, ir po truputį ją raminti, perrašyti, perorganizuoti.

Kai sistema pradeda keistis, keičiasi ne tik savijauta. Keičiasi tai, kaip žmogus mato. Kaip jaučia. Kaip interpretuoja. Kaip reaguoja. Kaip renkasi. Ir tuomet pradeda keistis ne tik vidus. Pradeda keistis ir gyvenimo kryptis.

Kai keičiasi sistema, keičiasi ir matymas

Yra dar viena labai svarbi vieta, apie kurią kalbama per mažai. Kai pradeda keistis vidinė sistema, žmogus kartais pirmą kartą pamato gyvenimą aiškiau. Ne todėl, kad pasaulis staiga pasikeitė. O todėl, kad nukrito senas vidinis šydas.

Tada gali tapti aiškiau, kur santykyje nebuvo tikrumo. Kur darbe nebuvo gyvybės. Kur kasdienybėje buvo daug prisitaikymo ir mažai tiesos. Kur sprendimai buvo priimami ne iš aiškumo, o iš baimės, įtampos, vienatvės ar poreikio išgyventi.

Tai gali išgąsdinti. Gali nuvilti. Gali sukelti liūdesį ar pyktį. Tačiau tokiais momentais pasaulis netampa blogesnis. Tiesiog žmogus pirmą kartą pradeda matyti ne per seną sistemą.

Ir tada kai kada iš tiesų prireikia keisti kažką išorėje. Santykį. Darbo kryptį. Namus. Miestą. Kartais ir visą gyvenimo formą. Tačiau tai jau nebėra bėgimas nuo savęs. Tai tampa natūraliu žingsniu, kuris gimsta iš didesnio aiškumo.

Ne sena sistema stumia. Nauja vidinė būsena pradeda vesti.

Griūtis labai dažnai nėra pabaiga

Kartais žmogus taip stipriai laikosi savo senų įsitikinimų, tapatybės, komforto ir prisitaikymo, kad tik rimtesnis sukrėtimas gali išjudinti jį iš senų vėžių. Todėl griūtis taip dažnai atrodo baisi. Ji atrodo kaip pabaiga. Kaip klaida. Kaip chaosas.

Tačiau labai dažnai griūtis nėra pabaiga. Tai vieta, kur pradeda formuotis kažkas naujo.

Kol viskas dar pakankamai stabilu, pažįstama ir pakenčiama, žmogus dažnai nesikeičia iš esmės. Jis lieka tame, kas sena, ir vadina tai komfortu. Tik tada, kai senoji atrama nebeveikia, atsiranda tikra erdvė pokyčiui.

Kartais būtent tame chaose gimsta nauja forma. Ne tada, kai viskas aišku. Ne tada, kai viskas ramu. O tada, kai sena sistema jau nebegali išlaikyti seno gyvenimo.

Tarp senos ir naujos būsenos visada yra pereinamoji erdvė

Ši vieta daugeliui yra pati jautriausia. Sena sistema jau nebeveikia taip, kaip veikė anksčiau, tačiau nauja vidinė atrama dar tik formuojasi. Žmogus jau nebe tas, kuris buvo, bet dar iki galo neįsitvirtino tame, kuo tampa.

Tas tarpas gali atrodyti kaip tuštuma. Kaip neapibrėžtumas. Kaip nežinomybė. Tačiau labai dažnai tai nėra klaida. Tai pereinamoji erdvė.

Būtent joje žmogus mokosi nebegrįžti į seną vien todėl, kad ten pažįstama. Būtent joje pokytis nustoja būti tik mintimi ar noru ir pradeda tapti nauja būsena. O tik iš šios naujos būsenos gali gimti kitokie sprendimai, kitokie santykiai, kitokia gyvenimo kryptis.

Kai pokytis tampa ne pastanga, o nauju veikimo būdu

Tikras pokytis nėra vien akimirka, kai kažką supratome. Ir ne vien sprendimas, kad nuo rytojaus gyvensime kitaip. Tikras pokytis prasideda tada, kai paliečiama pati sistema, kuri tą gyvenimą kūrė.

Kai ji nurimsta, žmogus kitaip mato. Kitaip jaučia. Kitaip reaguoja. Kitaip renkasi. Ir tada gyvenimas ima keistis ne todėl, kad yra priverčiamas, o todėl, kad pasikeičia vieta, iš kurios jis gyvenamas.

Todėl pokytis nereiškia, kad gyvenime nebelieka iššūkių. Pokytis reiškia, kad žmogus jų nebegyvena iš senos sistemos. Jis nebeveikia vien iš baimės, išlikimo, prisitaikymo ar senų pasąmoninių programų.

Ir galbūt tada pirmą kartą tampa aišku, kad gyvenimas nesikeitė ne todėl, kad žmogui nepavyko. Jis nesikeitė todėl, kad dar nebuvo pasikeitusi sistema, iš kurios jis jį kūrė.

Jei skaitydama atpažinai, kad tavo gyvenime vis dar kartojasi laikymo, kontrolės, įtampos ir „aš turiu“ ciklai, pirmas žingsnis gali būti procesas „Išlaisvinta gyventi“. Jis skirtas ne dar labiau stengtis, o pamatyti pačią vidinę sistemą, iš kurios tie ciklai kartojasi, ir pradėti ją perorganizuoti.

O jeigu jau esi praėjusi vieną iš mano gilesnių procesų ir jauti, kad tam tikroje vietoje vis dar stringi, tai nebūtinai reiškia, kad reikia grįžti į pradžią. Labai dažnai tai reiškia, kad atėjo laikas tiksliau pamatyti, kuri vidinės sistemos vieta dar vis palaiko seną gyvenimo modelį ir koks tavo sekantis žingsnis yra dabar.

Plačiau apie „IŠLAISVINTA GYVENTI“ – čia.

Su meile
Indrė Asada